Mano vardas Ruth

Mano vardas Ruth,

Mano vardas Ruth, aš gimiau Blackrocke, yprastoje katalikų šemoje. Kada man sukako septynioliką metų, išvažiavau gyventi į Dubliną. Ten sutikau savo pirmąją meilę - Deivą. Mes turėjome namą, kuriame laimingai gyvenome dešimt metų. Po to mūsų draugystė baigėsi. Aš jaučiausi palikta ir vis dar jį mylėjau. Buvo labai sunku, kada atėjo laikas parduoti mūsų namą, su kuriuo buvo susije tiek daug prisiminimų, ir gryžti į Dundalką. Galvojau, kad nesugebėsiu pergyventi šios tragedijos, bet artimųjų dėka, man pavyko. Maždaug po dviejų metų sutikau Šoną. Negalėjau tuo patikėti - aš vėl įsimylėjau. Mes susižadėjome ir įsigijome namą Newryje. Planavome susituokti ir sukurti šeimą. Ir vėl pradėjau žvilgčioti į laimingą ateitį.
Mano Šonas žuvo autoavarijoje, kada aš buvau šeštame neštumo mėnesyje. Mane ištiko šokas. Labai bijojau prarasti kūdikį ir slėpiau savo liūdesį giliai širdy. Šonas žuvo, o po dvylikos savaičių man gimė sūnus - Šonas. Praėjus pusei metų po mylimojo mirties vis dar negalejau rasti ramybės savo širdy, ir jaučiausi dar blogiau negu prieš tai. Nuolat lankydavau jo kapą, ir niekur neradau paguodos, ir žinoma neieškojau jos Dieve. Man mano gyvenimas buvo baigtas. Praėjus kažkuriam tai laikui pradejau lankyti pagalbos grupę. Tai turuputi man padėjo, kažkuriam tai laikui.
Iki to laiko mano santykiai su Šono šeima visiškai pakriko, negaliu pasakyti tiksliai, kieno tai buvo kaltė, bet aš vėl nusprendžiau išvažiuoti į Blackrocką. Pagalvojau, kad man padės aplinkos pakeitimas, tačiau viskas buvo dar blogiau.
Mano vienintelis troškimas buvo - mirti. Aš praradau Deivą, paskui Šoną, dabar jaučiau,kad prarandu gerus santykius su savo artimaisiais. Negalėjau suprasti, kodėl aš tokia nelaiminga, kodėl butent man nutiko visos šios nelaimės. Ir kartą, ties savo bejegiškumo riba, aš pradėjau šauktis Dievo. Visa, kas žmogiška, paliko mane tą minutę, aš neapkenčiau viso pasaulio ir visko, kas gyva. Beproto norėjau mirti. Mano apgailėtinas egzistavimas traukė mane prie to. Dabar sunku tai pripažinti, bet tada, tik dėl sūnaus, nepakėliau rankos prieš save. Buvau aklavietėje, nežinojau ką daryti. Dabar, pažvelgus atgal aš suprantu, kad tomis akimirkomis aš buvau pasiekusi tokį tašką, nuo kurio prasidėjo mano naujas gyvenimas.
Pirmadienį mano sesuo, kuri lankydavo baptistų bažnyčią, papasakojusi mano istoriją, paprašė melstis už mane. Kita dieną mano brolis man pasakė, kad jeigu aš noriu, kad Dievas man padėtų, aš turiu pakviesti jį į savo gyvenimą. Tos pačios dienos vakarą aš meldžiausi, sakydama kažką panašaus į: <>… Pasakius tai aš jaučiausi šiek tiek kvailai. Bet greitai apie tai Palmiršau. Netrukus mano sesuo pakvietė mane eiti su ja į pamaldas bažnyčioje, kurioje jinai lankėsi. Aš sutikau. Tą vakarą pamokslavo apie Jėzų ir Dievą Tėvą ir skaite keletą vietų iš Biblijos. Jie kalbėjo apie tai, kad Jėzus atėjo į šį pasaulį ir mirė ant kryžiaus už mūsų nuodemes. Jie taip pat kalbėjo, patvirtindami savo žodzius eilutėmis iš Biblijos, kad Dievas, dėl savo gailestingumo, išliejo savo meilę žmonijai leisdamas savo sūnui mirti. Anksčiau, mokykloje arba bažnyčios mišiose aš nekartą buvau girdėjusi šias tiesas, tačiau tik dabar aš jas pilnai supratau. Tai buvo pirmas kartas,kada aš girdėjau tikrą tiesą apie Dievą. Vienas iš tą vakarą dalyvavusiujų atsistojo ir pasakė,kad jis nori išpažinti savo nuodemes prieš Dievą ir pradėjo melstis. Jis pasakė, kad nuodėmingas ir aš mintyse su juo sutikau, todėl, kad žinojau jog gyvenime daug kartų pasielgiau neteisingai ir laikiau tuos poelgiu giliai viduje, tikėdamasi juos užmiršti. Aš prisipažinau, kad taip pat esu nusidėjelė. Ta naktis pakeitė mano gyvenimą.
Praėjus dviem savaitėm, vėl nuėjau į bažnyčią, ir tas vakaras buvo tiesiog nepakartojamas. Aš jaučiau, kad nepakartojamas pasaulis pripildo mano gyvenimą. Po dviejų dienų radau seną mamos Bibliją ir pradėjau ją skaityti. Po kažkiek tai laiko aš užsidengiau savo veidą rankomis ir pravirkau. Aš tiesiog staiga supratau, kad Dievas yra realus, kad tai Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Viskas toje senoje knygoje buvo realybė. Tai buvo tai, ko aš taip ilgai ieškojau. Aš verkiau iš laimės. Dabar aš žinojau, kad Dievas iš Biblijos kviečia mane gelbėtis. Jis man save atvėrė per Savo Žodį. Tai buvo labai skirtinga tikėti, kada pažysti Dievą asmeniškai. Po šitiek siaubingų metų aš galų gale supratau, kad Dievas myli mane!!!
Mano gyvenimas pradėjo keistis. Aš skaičiau Biblija ir lankiau Biblijos paskaitas. Pradėjau lankyti bažnyčią. Aš valandomis meldžiausi, tai netgi buvo daug panašiau į kalbėjimasi su Dievu. Turėjau daug klausimu, ir mūsų pastorius kantriai į juos atsakinėdavo, nurodydamas į eilutes iš Biblijos. Tai buvo pats nuostabiausias laikas mano gyvenime. Bet taip pat tai buvo ir pats sunkiausias laikas. Man buvo sunku atrasti ne pačias maloniausias savojo “ Aš” puses, kurias Dievas man parodydavo. Tai buvo panašu į tai, lyg kažkas būtų padavęs man veidrodi ir jame aš pamatyčiau savo atvaizdą. Aš supratau, kaip giliai sugadinta buvau ir kaip man reikėjo Dievo atleidimo. Maždaug po trijų mėnesių aš pasikrikštijau.
Nuo to laiko aš tapau visiškai kitu žmogumi. Dabar aš laiminga ir mylima. Jeigu ir patiriu sunkumus, tvirtai žinau, kad mano Dievas yra su manimi ir man nebaisu.
Dievas padėjo man atstatyti santykius su giminėmis ir artimaisiais,. Tai apie ką aš anksčiau nė nebūčiau pagalvojusi dabar tapo realu. Aš ne tik turiu Dievo pažada būti su manimi amžinai, Jis taip pat padeda man statyti šį žemišką gyvenimą. Nuo tada kai pakviečiau Dievą į savo gyvenimą aš atrišau Jam rankas ir leidau Jam kontroliuoti mano gyvenimą. Aš ir vėl laiminga su savo vyru Niallu, mes kartu auklėjeme mano sūnų Šoną, kurį Niallas priėmė kaip savo. Kiekvienam, kuris skaito mano liudijima aš noriu pasakyti, kad Dievas jus myli. Jis laukia jūsų, kad priimtų į savo glėbį. Jis nori susigažinti visus pas save. Taip, būtent susigražinti, todėl kad jo valia mes esame šitoje žemėje. Ir žinote, jums visiškai nereikia užsitarnauti Dievo meilės, nereikia mokytis ypatingai melstis. Viskas ko reikia - tai leisti jam ateiti į jūsų gyvenimą. Leiskite Jam ir pamatysite, kaip keistai jinai taps reali.
Aš žinau, kad Dievas visada mane mylėjo ir kantriai laukė manęs visus tuos metus. Jis atkreipė mano dėmesį į save per daugelį vargo, kurį patriau. Kada kentėdama ieškojau paguodos. Ir kada sugriuvo mano visi bandymai padaryti save laiminga, man nebeliko jokios vilties kažką pakeisti. Tiktai tada aš kreipiausi į Dievą ir radau Jį visiškai šalia saves. 20 metų buvau ateistė, beprasmiškai įtikinėdama, kad gyvenu. O Dievas man davė visiškai naują gyvenimą - gyvenimą, kuris vedą į a m ž I n y b ę.